Holokaustą prisimenant – esame tai skolingi aukoms ir sau patiems

2023 m. sausio 27 d.

ECB Pirmininkė Christine Lagarde

ECB pagrindinis pastatas Frankfurte stovi istoriškai svarbioje vietoje. Tai viena iš tūkstančių vietų Vokietijoje ir visoje Europoje, kuriose prasidėdavo Vokietijos nacių režimo vykdytas milijonų žydų bendruomenės narių ir kitų mažumų atstovų žudymas. Kartu su Frankfurto miestu ir jo Žydų muziejumi įkūrėme memorialą deportacijoms ir vėlesnėms žudynėms atminti. Šiandien, 2023 m. sausio 27 d., minėdami 78-ąsias Aušvico koncentracijos ir naikinimo stovyklos išlaisvinimo metines, prie įėjimo į ECB pagrindinį pastatą atidengiame ir atminimo plokštę.

Per Antrąjį pasaulinį karą visuose didesniuose Vokietijos miestuose buvo įkurti punktai, į kuriuos būdavo surenkami ir iš ten deportuojami žydų kilmės piliečiai. Frankfurte tokia vieta buvo pastatas Großmarkthalle – miesto didmeninės prekybos turgavietė, kurioje šiandien įkurta dalis ECB patalpų. Großmarkthalle rūsiuose daugiau kaip 10 000 žydų kilmės moterų, vyrų ir vaikų buvo žeminti ir apiplėšti nacių pareigūnų, o paskui prievarta sulaipinti į traukinius ir išvežti į getus bei koncentracijos ir naikinimo stovyklas nužudymui. Išgyveno tik vienetai.

Architekto Martino Elsaesserio suprojektuotas ir 1928 m. baigtas statyti, Großmarkthalle pastatas buvo ypač modernus, daugeliu atžvilgiu pralenkiantis savo laikmetį. Šiame pastate, vietos gyventojų vadintame „daržovių bažnyčia“ (vok. Gemieskirch), mažmenininkai pirko šviežius produktus. Pačiame Frankfurto rytinio rajono (vok. Ostend) viduryje stovintis Großmarkthalle turėjo puikias transporto jungtis. Tai paminėjau dėl to, kad šis pastatas buvo pasirinktas ne atsitiktinai. Būtent šalia jo esančiame geležinkelio mazge prasidėjo geležinkelio bėgiai, vedantys į Terezienštatą, Lodzę, Minską, Kauną, Izbicą, Rasiku, Maidaneką ir Sobiborą. 1941 m. spalio mėn. – 1942 m. rugsėjo mėn. iš Frankfurto į koncentracijos ir naikinimo stovyklas išvyko iš viso dešimt ešelonų. Iki 1945 m. kovo 15 d. įvykdytos dar kelios mažesnio masto deportacijos į Aušvicą, Buchenvaldą ir Terezienštatą. Dauguma šių mažesnių deportacijų vyko iš Frankfurto pagrindinės stoties arba iš netoli Großmarkthalle esančios rytinės stoties.

Šiuo tikslu gestapas iš Frankfurto miesto kelioms dienoms išsinuomodavo Großmarkthalle rūsį – tik tam laikui, kol bus įvykdytos deportacijos. O pastato viršuje tuo metu toliau vyko įprasta prekyba vaisiais ir daržovėmis. Tiesą sakant, Großmarkthalle buvo visiškai vieša vieta. Žydų deportavimas, kaip ir jau keletą ankstesnių metų vykęs jų pilietinių teisių atėmimas ir priespauda, nebuvo slaptas. Iš aukų dažnai šaipydavosi iš miesto centro einantys praeiviai. Großmarkthalle rūsyje atsidūrusios aukos turėdavo atiduoti visus su savimi turėtus vertingus daiktus ir namų raktus. Tai buvo tik vienas iš šio žeminančio proceso etapų. Šio proceso barbariškumą liudija dar vienas reikalavimas – pačios aukos turėdavo susimokėti už traukinio bilietą į getus, koncentracijos ir naikinimo stovyklas. Čia surinkti žmonės būdavo arba iškart suvaromi į traukinius, arba dar turėdavo iškęsti naktį rūsyje pasibaisėtinomis sąlygomis. Šį siaubingą kančių kelią atkuria ECB patalpose ir aplink pastatą įrengtas memorialas.

Šiandien dar vienos atminimo plokštės atidengimo proga man teko garbė susitikti su Edita Erbrich. Kai jai buvo septyneri, buvo išduotas nacių įsakymas deportuoti ją kartu su tėvu ir seserimi. Tai įvyko 1945 m. vasario 14 d. , likus mažiau nei trims mėnesiams iki karo pabaigos. Tai ir išgelbėjo jos gyvybę. Jos motinai, ne žydei, nebuvo leista lydėti savo šeimos. Koncentracijos stovykloje mirė Editos senelis, tačiau ji kartu su tėvu ir seserimi grįžo pas savo motiną. Jie buvo išimtis – iš daugiau kaip 10 000 deportuotų žydų išgyveno tik vienetai. Ir nors ši Editos gyvenimo dalis yra labai liūdna, pasakojimas apie tolesnį jos gyvenimo etapą yra padrąsinantis. Ji su šeima liko gyventi Frankfurte, čia dirbo, susituokė ir gyveno pilnavertį gyvenimą. Prieš keletą metų Edita pradėjo pasakoti savo istoriją mokyklose ir viešuose renginiuose. Ir mums ji yra pasakojusi savo istoriją daug kartų, ir aš didžiuojuosi galėdama pasakyti, kad Edita Erbrich tapo ECB draugu.

Kodėl mums taip svarbu prisiminti? Nes esame tai skolingi aukoms, taip pat ir sau patiems. Tironija ir valstybės vykdomas neteisingumas neturi įsigalėti. Tačiau tai vis dar vyksta. Net ir šiandien kai kurios vyriausybės stengiasi jėga primesti savo valią ir nevengia vykdyti masinių žudynių ir genocido.

Tai, kad pagrindinis ECB pastatas stovi dideles kančias ir žiaurumus liudijusioje vietoje, ECB misiją paženklina skausmu, bet kartu padaro ją dar aktualesnę. Iš tiesų, Europos Sąjunga buvo sukurta reaguojant į Antrąjį pasaulinį karą ir Holokaustą. Savo esme ji yra taikos projektas, kuriuo siekiama užtikrinti, kad vieni kitiems daugiau niekada nedarytume tokių žiaurių dalykų. Konkreti šio įsipareigojimo išraiška yra mūsų pastangos Europoje kurti vis glaudesnę sąjungą, kuri užtikrintų mūsų politinį ir ekonominį stabilumą. ECB darbas – rūpintis mūsų bendrąja valiuta euru – yra labai svarbi šių pastangų dalis.

Europos Sąjunga yra taiki bendruomenė, kurią sieja bendros vertybės: kiekvieno asmens orumas, pagarba žmogaus teisėms, laisvė, demokratija ir teisinės valstybės principas. Savo darbu siekiame išsaugoti būtent tai. Tai mūsų indėlis į „daugiau niekada“.